DINAMOMETRIJOS REIKŠMĖ MOTORINĖS FUNKCIJOS ATGAVIMO PROGNOZEI SVEIKSTANT PO GALVOS SMEGENŲ INFARKTO

Transcription

1 DINAMOMETRIJOS REIKŠMĖ MOTORINĖS FUNKCIJOS ATGAVIMO PROGNOZEI SVEIKSTANT PO GALVOS SMEGENŲ INFARKTO DYNAMOMETRY USEFULNESS ON THE PROGNOSIS OF RECOVERING MOTOR FUNCTION AFTER STROKE Raminta Labutytė 1, Brigita Zachovajevienė 2, Tomas Venckūnas 1 1 Lietuvos kūno kultūros akademija, 2 Kauno II klinikinė ligoninė, Kauno medicinos universitetas, Kauno kolegija 1 Lithuanian Academy of Physical Education, 2 Kaunas 2nd Clinical Hospital, Kaunas University of Medicine, Kaunas College SANTRAUKA Reikšminiai žodžiai: galvos smegenų infarktas, dinamometrija, jėgos deficitas, asimetrija. Reabilitacijos metu po galvos smegenų infarkto vis dar trūksta paprastų, informatyvių ir tikslių metodų raumenų jėgai matuoti. Svarbu išsiaiškinti, ar instrumentiniai tyrimai pakankamai informatyvūs galvos smegenų infarktą patyrusiųjų funkcijų atgavimo prognozei. Tyrimo tikslas buvo įvertinti dinamometrinių parametrų informatyvumą galvos smegenų infarkto pažeistos motorinės funkcijos atgavimo prognozei. Tiriamųjų kontingentą sudarė metų vyrai ir moterys (n=24), sergantys galvos smegenų infarktu. Tiriamieji atrinkti naudojantis Pasaulinės sveikatos organizacijos pripažintu Barthel indeksu, kuris skirtas vertinti paciento savarankiškumą, ir pagal trumpą protinės būklės tyrimo testą, skirtą pažintinėms funkcijoms ir protiniam sutrikimui nustatyti. Testavimai buvo atliekami standartinio gydymo laikotarpio reabilitacijos įstaigoje pradžioje ir pabaigoje. Tiriamieji testuoti raumenų jėgos testavimui naudojant manualinį dinamometrą ir Muscle and Sensory Testing protokolą. Buvo registruojamas abiejų kūno pusių maksimalus blauzdos lenkiamųjų ir tiesiamųjų, pėdos lenkiamųjų ir tiesiamųjų raumenų jėgos dydis. Be šių matavimų, tiriamieji turėjo atlikti atsistojimo-atsisėdimo testą. Visų tirtųjų raumenų jėga reabilitacijos pradžioje buvo asimetriška, palyginti su sveika ir pažeista kūno pusėmis. Visų tirtų apatinių galūnių raumenų jėgos dydžio vidurkis abiejose kūno pusėse reabilitacijos pabaigoje reikšmingai padidėjo, palyginti su pradine reikšme (p<0,05). Pažeistos kūno pusės blauzdos tiesiamųjų ir lenkiamųjų, taip pat pėdos tiesiamųjų raumenų jėga padidėjo daugiau nei sveikos kūno pusės (p<0,05). Sveikos kūno pusės pėdos lenkiamųjų raumenų jėga padidėjo daugiau nei pažeistos kūno pusės (p<0,05). Raumenų jėgos deficitas tarp abiejų kūno pusių apatinių galūnių reabilitacijos pabaigoje sumažėjo. Pažeistos apatinės galūnės funkcijos atkurtos labiau nei sveikosios (p<0,05). Galime teigti, kad apatinių galūnių raumenų jėga tapo simetriškesnė, palyginti su pradine reikšme. Nustatyta stipri koreliacija tarp atsisėdimo-atsistojimo testo rezultatų reabilitacijos pabaigoje ir visų tirtų raumenų jėgos vidurkio reabilitacijos pabaigoje (r=0,71; p<0,001). Išvados. Pagal objektyvius dinamometrinius duomenis, apatinių galūnių raumenų jėga dėl reabilitacijos programos padidėjo visiems tiriamiesiems. Apatinių galūnių raumenų jėgos disbalansas dėl reabilitacijos programos efektyvumo sumažėjo, tačiau šio sumažėjimo sąsajos su pradiniu disbalanso dydžiu neaptikome. Vidutinė abiejų kojų raumenų jėga buvo tiesiogiai susijusi su gebėjimu atsistoti iš sėdimos padėties tiek reabilitacijos pradžioje, tiek pabaigoje. Pagal gautus raumenų jėgos dydžio rezultatus reabilitacijos pradžioje galime prognozuoti, kaip pacientas atliks atsistojimo-atsisėdimo testą reabilitacijos pabaigoje, ir atvirkščiai. Raumenų jėgos deficitas dėl reabilitacijos programos reikšmingai sumažėjo, tad apatinės galūnės pagal raumenų jėgą tapo simetriškesnės. ABSTRACT Key words: brain stroke, dynamometry, strength deficit, asymmetry. Rehabilitation after the stroke still lacks simple and objective measures to evaluate muscle strength of the patients. However, first of all it is important to find out whether these apparatus methods are informative for the brain stroke suffers prognosis. Aim. To assess the usefulness of the dynamometrics parameters on the prognosis of recovering motor function after stroke. Subjects comprised men and women aged (n=24) after the brain stroke. Subjects to be studied were selected according to the Barthel index and Mini Mental index acknowledged by the World Health Organization; these indexes are intended to assess patient s self-dependence and mental state. Measurements were taken at a rehabilitation institution in the beginning and at the end of the standard treatment period. The researched people s muscle strength was tested with a manual dynamometer on a protocol Muscle and Sensory Testing. Maximum values of knee flexors, knee extensors and foot flexor muscles (both dorsal and plantar flexion) of both sides of the body were analyzed. Besides these measurements, a Sit-to-Stand Test Raminta Labutytė Lietuvos kūno kultūros akademijos Sporto biomedicinos fakulteto Taikomosios fiziologijos ir kineziterapijos katedra Sporto g. 6, Kaunas ramintal@gmail.com teorija ir praktika T. 14 (Nr. 4), p. Copyright 2008 MEDICINOS TEORIJA IR PRAKTIKA. ISSN All rights reserved. 313

2 was carried out. In the beginning of the rehabilitation, lower extremities muscle strength was asymmetric bilaterally in all of the recruited patients. At the end of the rehabilitation, muscle strength of both sides of the body increased significantly in comparison with the initial value (p<0,05). Muscle strength of the affected side of the body increased more markedly than that of the non-affected side of the body (p<0,05). Only plantar flexion of the non-affected side recovered better than that of the affected side of the body (p<0,05). Muscle strength deficit (the bilateral difference in muscle strength) was reduced on the end of rehabilitation. The affected leg recovered better than the other (p<0,05). Consequently, lower extremities became more symmetric in respect to muscle strength after the rehabilitation program. The strongest correlation was between the score on Sit-to-Stand Test at the end of rehabilitation and muscle strength at the end of rehabilitation was determined (r=0,71; p<0,001). Conclusions. According objective results muscle strength of both sides of the body increased significantly, because of rehabilitation program. Muscle strength disbalance was reduced on the end of rehabilitation, but we didn t determined significant relation with initial value. Significant relation between the ability stand to sit and muscle strength was determined. Determining muscle strength results at the beginning of rehabilitation, we can prognosticate how the patient will be able to do Sit-to- Stand Test after the rehabilitation, and vice versa. Muscle strength deficit bilaterally was reduced because of the rehabilitation, i.e. legs strength became more symmetrical. ĮVADAS Galvos smegenų infarktas (GSI) viena pagrindinių negalios priežasčių. Kasmet Europos Sąjungoje užfiksuojama apie vieną milijoną GSI atvejų. Yra žinoma, jog apie 25 proc. vyrų ir 20 proc. moterų turi riziką susirgti GSI iki 85 gyvenimo metų [1]. Sergančiųjų GSI motorinę funkciją padeda grąžinti aktyvi reabilitacija [2]. GSI reabilitacija yra lėtas procesas, didinantis pacientų galimybes ir integruojantis juos į visuomenę, daugiau dėmesio skiriant gyvenimo kokybei [3]. Ištyrę 359 vyresnius nei 75 metai pirmą GSI patyrusius asmenis ir analizuodami ankstesnių tyrimų rezultatus tyrėjai nustatė, jog reabilitacija efektyvi ne tik vidutinio amžiaus žmonėms, bet ir vyresniems nei 75 metų žmonėms. Tačiau amžius yra lėtesnio pažintinių funkcijų ir socialinės integracijos atgavimo prognozės rodiklis [4]. Pastaraisiais metais atliekami moksliniai tyrimai, kurių tikslas įvertinti pacientų galimybę pasiekti tam tikrą funkcinės būklės lygį, pavyzdžiui, savarankiškumą tam tikru laiko momentu [5]. Studijų duomenimis [6], veiksnių, turinčių įtakos ligos baigtims, nustatymas ir tikslus bei kuo anksčiau pradėtas pacientų, sirgusių GSI, funkcinės būklės atgavimo prognozavimas yra vertingas numatant pacientų funkcinį aktyvumą ir atrenkant pacientus reabilitacijai, nustatant reabilitacijos tikslą ir uždavinius, sudarant reabilitacijos priemonių planą, koreguojant reabilitacijos programą, numatant reabilitacijos trukmę, išrašymo iš ligoninės laiką, informuojant pacientą ir jo šeimos narius apie paciento funkcinės būklės atsigavimo galimybes reabilitacijos metu, taip pat planuojant reabilitacijos išteklius ir kuriant naujas ligonių, persirgusių GSI, reabilitacijos strategijas. Lietuvoje sergančiųjų GSI ir kitomis nervų sistemos ligomis reabilitacija (pacientų atranka, reabilitacijos trukmė ir reabilitacijos priemonių skaičius) organizuojama paprastai vertinant tik du veiksnius, t. y. funkcinės būklės (vertinamos Barthel indeksu) sunkumą ir pažintinių funkcijų (vertinamų trumpu protinės būklės tyrimo testu TPBTT) sutrikimo laipsnį. Tuo tarpu kitiems veiksniams, galintiems turėti įtakos pacientų funkcinės būklės atsigavimui, skiriama nepakankamai dėmesio. Pasigendama ir aiškių prognozės modelių, kuriuos būtų galima naudoti kiekviename reabilitacijos etape [6]. Pasaulyje daugiausia dėmesio mokslininkai skiria judesių kokybei, raumenų jėgai atkurti, eisenai tobulinti [7, 8]. Šie rodikliai svarbūs ligonių savarankiškumo reabilitacijos laikotarpiu ženklaus padidėjimo prognozei [9]. Tyrimų duomenimis, pusiausvyros stovint gerinimas yra daug svarbesnis už kojų jėgos didinimą siekiant gerinti ėjimo galimybę, o atidumas ir erdvės suvokimas yra tiesiogiai susiję su eisena. Be to, pažeistos apatinės galūnės raumenų jėga vis mažiau susijusi su galimybe vaikščioti, kadangi asimetriška kojų raumenų jėga nemažina gebėjimo eiti [10]. Tačiau kitų šaltinių duomenimis, taisyklingas pėdos tiesimas yra svarbus sergantiems GSI ir dažnai, atsiradus raumenų silpnumui, sumažėja ar yra prarandamas, todėl pasireiškia nukritusios pėdos efektas, sąlygojantis nenormalią eiseną, traumas ir turi įtakos pacientų savarankiškumui [11]. Tirdami GSI sergančių žmonių gyvenimo kokybę mokslininkai nustatė, kad paretinės kojos raumenų jėga padidėjo 45 iš 50 tirtų ligonių, o tai itin padidino jų saugumo jausmą kasdienėje veikloje. Tokie rezultatai teikia itin svarbios informacijos visiems reabilitacijos komandos nariams [3]. Reabilitacijos po GSI rezultatams vertinti naudojami gana įvairūs tyrimai. Vis dėlto yra nemažai nuomonių, kurie funkcinės būklės vertinimo būdai yra patys reikšmingiausi reabilitacijos sėkmei [12]. Yra nemažai prieštaringos informacijos apie raumenų jėgos dydį ir visai nedaug žinių apie skirtingų galūnių raumenų jėgos simetriją [13]. Tačiau žinoma, jog dinamometriniai matavimai, kurie naudojami sergantiems GSI ir skirti motorinei būklei vertinti, koreliuoja su standartinių neurologinių testų rezultatais [14]. Raumenų jėgos matavimai rankiniu dinamometru gali būti atliekami ir silpnesniems vyresnio amžiaus žmonėms [15]. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI Tyrimai buvo atlikti VšĮ Kauno II klinikinėje ligoninėje, Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje. Tiriamųjų kontingentą sudarė 24 pacientai, sergantys GSI. Visi tiriamieji tyrime dalyvavo savo noru, pirmiausia supažindinus 314 teorija ir praktika T. 14 (Nr. 4)

3 juos ir jų artimuosius apie norimą atlikti tyrimą, jo tikslą, atlikimo būdą ir pasirašius sutikimą. Pacientai buvo gydomi pagal įstaigoje pritaikytą reabilitacijos programą. Laikas nuo pirmojo ir antrojo tyrimo buvo 21,8 ± 1,3 dienos. Tiriamųjų amžius nuo 59 iki 73 metų, amžiaus vidurkis 65 metai. Tyrime dalyvavo 13 vyrų ir 11 moterų. Vyrų amžius nuo 59 iki 73 metų, amžiaus vidurkis 64 metai. Moterų amžius nuo 60 iki 70 metų, amžiaus vidurkis 67 metai. Visiems tiriamiesiems tai buvo pirmas galvos smegenų infarktas, įvykęs ne vėliau kaip prieš 14 dienų. Tiriamieji parinkti naudojantis Pasaulinės sveikatos organizacijos pripažinto Barthel indekso 100 balų skale ir protinės būklės įvertinimo TPBTT [16] gautais rezultatais. Atlikus testavimą buvo įvertinti gauti rezultatai, nustatytos problemos, numatyti reabilitacijos tikslai ir parinktos reikiamos reabilitacijos priemonės. Barthel skalė skirta vertinti paciento savarankiškumą kasdieniame gyvenime indeksu nuo 0 iki 100 [17]. Pagal šią skalę: 0 20 visiškai priklausomas žmogus, beveik visiškai priklausomas, vidutiniškai priklausomas, šiek tiek priklausomas, 100 savarankiškas. TPBTT vertinamas paciento protinės būklės lygis indeksu nuo 0 iki 30 balų. Tyrime dalyvavo tie pacientai, kuriems nustatytas Barthel indeksas buvo ne mažesnis nei 35, tačiau ne didesnis nei 80 balų. Protinės būklės įvertinimo reikšmė ne mažiau nei 11 balų. Į tyrimą įtraukti ligoniai, nesergantys gretutinėmis ligomis, kurios galėtų turėti įtakos atliktų testų rezultatams ir testų atlikimo profesionalumui. Visi tiriamieji skundėsi vienos kūno pusės galūnių silpnumu. Visi tiriamieji nurodė, kuri, jų manymu, apatinė galūnė yra silpnesnė, o jų pastebėjimai sutapo su ligos istorijose nurodyta pažeista kūno puse. Tyrimo protokole vertinome duomenis apie ligonį: amžių, lytį, infarkto pobūdį (išemija ar hemoragija), pažeistą kūno pusę, kitas ligas, komplikacijas, taikytas reabilitacijos priemones. Pacientams, sergantiems GSI, buvo sudarytas reabilitacijos planas problemoms spręsti, kurį vykdė reabilitacijos specialistų komanda: fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, kineziterapeutas, ergoterapeutas, socialinis darbuotojas, logopedas (jei pacientas turėjo kalbos, suvokimo ar pažintinių funkcijų sutrikimų), gydytojas ortopedas, psichologas, fizinės medicinos ir reabilitacijos slaugytoja, taip pat buvo įtraukti pacientas ir jo šeimos nariai. Reabilitacijos programą sudarė: gydymas vaistais, kineziterapija, ergoterapija, fizioterapija, gydomasis masažas, logopedo pratybos (jei reikėjo), socialinio darbuotojo konsultacijos, gydytojo ortopedo ir psichologo konsultacijos bei medikamentinis gydymas. Tyrimai buvo atliekami du kartus: pirmą kartą atvykus į reabilitacijos įstaigą, tačiau ne vėliau kaip po 3 dienų prasidėjus reabilitacijos laikotarpiui. Reabilitacijos pabaigoje matavimai buvo atliekami ne anksčiau nei 3 dienos iki reabilitacijos laikotarpio pabaigos, tačiau tarp pirmojo ir antrojo tyrimo laikotarpis buvo ne mažesnis nei 14 ir ne didesnis nei 48 dienos, vidutiniškai 24 dienos. Dinamometriniai duomenys buvo renkami atliekant raumenų jėgos testus naudojantis Raumenų ir jutimų testavimas protokolu [18] ir raumenų jėgos testavimui naudojant manualinį dinamometrą (Lafayette Manual Muscle Tester Model Lafayette Instrument Company, 3700 Sagamore Parkway North, Lafayette, IN JAV). Matuojant galimas dvigubas diapazonas. Įprastinis nuo 0 iki 136 kg ir nuo 0 iki 23 kg. Raumenų jėga dinamometru buvo vertinama abipus sagitalinės plokštumos. Matavimai buvo atliekami pacientui gulint ant tos kūno pusės, kurios apatinių galūnių raumenų jėgos dydį tyrėme. Tiriamasis gulėjo ant lygaus, slidaus paviršiaus sintetiniu pagrindu. Matuojant blauzdos tiesiamųjų ir pėdos tiesiamųjų raumenų jėgą, tiriantysis stovėjo priešais pacientą. Laisva koja buvo sulenkta per kelio sąnarį 90 o kampu, rėmėsi keliu į kušetę, per klubo sąnarį ištiesta 20 o kampu. Testuojama koja sulenkta per klubo sąnarį 45 o kampu, per kelio sąnarį visiškai ištiesta. Tiriamajam buvo leidžiama remtis į matuojamąjį paviršių rankomis, neatkeliant pečių. Testuojant blauzdos tiesiamųjų raumenų jėgą, dinamometras buvo priglaudžiamas prie testuojamos kojos blauzdos priekinio paviršiaus distaliniame trečdalyje. Tyrėjas prilaikė testuojamą koją, apglėbdamas ranka šlaunies užpakalinį paviršių. Testuojant pėdos tiesiamųjų raumenų jėgą, pėda buvo maksimaliai ištiesta. Dinamometras buvo priglaudžiamas prie testuojamos kojos pėdos dorzalinio paviršiaus distalinėje dalyje, neliečiant pirštų. Tyrėjas prilaikė testuojamą koją apglėbdamas ranka užpakalinį blauzdos paviršių. Pacientas turėjo išlaikyti testuojamą koją nurodytoje padėtyje tuomet, kai tyrėjas ją lenkė. Neišlaikius kojos parinktoje padėtyje, testas buvo nutraukiamas, o dinamometro rodmenys fiksuojami. Matavimai buvo atliekami du kartus. Maksimalus jėgos dydis pasiekiamas per 5 10 sekundžių. Matuojant blauzdos ir pėdos lenkiamųjų raumenų jėgą, tiriantysis stovėjo už paciento. Laisva koja buvo sulenkta per kelio ir klubo sąnarį 45 o kampu, keliu rėmėsi į paviršių, ant kurio gulėjo pacientas. Testuojama koja per klubo sąnarį ištiesta 0 o kampu, per kelio sąnarį sulenkta 90 o kampu. Tiriamajam buvo leidžiama remtis į matuojamą paviršių rankomis, neatkeliant pečių. Testuojant blauzdos lenkiamųjų raumenų jėgos dydį, dinamometras buvo priglaudžiamas prie testuojamos kojos blauzdos užpakalinio paviršiaus distaliniame trečdalyje. Tyrėjas prilaikė testuojamą koją apglėbdamas ranka priekinį šlaunies paviršių. Testuojant pėdos lenkiamųjų raumenų jėgos dydį, pėda buvo maksimaliai sulenkta. Dinamometras priglaudžiamas prie testuojamos kojos pėdos plantarinio paviršiaus distalinėje dalyje, nelie- teorija ir praktika T. 14 (Nr. 4) 315

4 1 lentelė. Atsistojimo-atsisėdimo testo vertinimo balais reikšmės Balai Vertinimas Pirmoji testo dalis 0 Neatlieka pirmos testo dalies (be rankų pagalbos ar minimaliai naudodamasis rankomis). 1 Atlieka pirmą testo dalį (be rankų pagalbos ar minimaliai naudodamasis rankomis), neatlieka antros dalies. Balai Vertinimas Antroji testo dalis 2 Atlieka antrą testo dalį (be rankų pagalbos ar minimaliai naudodamasis rankomis); atsistoja, atsisėda du kartus. Atlieka antrą testo dalį (be rankų pagalbos ar minimaliai naudodamasis rankomis); atsistoja, atsisėda du kartus bandydamas atsistoti-atsisėsti trečią kartą. 3 4 Visiškai atlieka antrą testo dalį (be rankų pagalbos ar minimaliai naudodamasis rankomis). čiant pirštų. Tyrėjas prilaikė testuojamą koją apglėbdamas ranka priekinį blauzdos paviršių. Pacientas turėjo išlaikyti testuojamą koją šioje padėtyje tuomet, kai tyrėjas ją lenkė, spausdamas dinamometrą. Neišlaikius kojos parinktoje padėtyje, testas buvo nutraukiamas, o dinamometro rodmenys fiksuojami. Matavimai buvo atliekami du kartus [18]. Tarp pirmojo ir antrojo matavimo daroma sekundžių pertrauka. Vertindami tiriamų raumenų funkcijas ir gebėjimą į veiklą įtraukti reikiamas raumenų grupes tam tikru laiko momentu, atlikome atsistojimo-atsisėdimo testą [19]: tiriamasis sėdėjo taip, kad kojos per kelio, klubo ir čiurnos sąnarius būtų sulenktos 90 o kampu, o pėdos būtų atremtos į grindis. Rankos sukryžiuotos ant krūtinės. Sėdynės aukštis nuo grindų 0,42 m, sėdimasis pagrindas kietas, be šoninių porankių. Po žodinės komandos pacientas turėjo visiškai (iki vertikalios padėties) atsistoti ir vėl atsisėsti. Jei pacientui nepavykdavo atlikti šios užduoties, paprašydavome šią užduotį atlikti su rankų pagalba. Jei pacientui nepavykdavo atsistoti su rankų pagalba, testas buvo nutraukiamas. Jei pacientas visiškai atsistodavo ir atsisėsdavo, būdavo atliekamas antras testo etapas. Prašydavome pacientą tokiu pačiu būdu atsistoti ir atsisėsti 3 kartus iš eilės. Jei pacientas pirmą testo etapą atliko be rankų pagalbos, reikėjo, kad antrą etapą atliktų taip pat be rankų. Vertinimas pateiktas suskirsčius rezultatus pagal 5 balų sistemą (1 lentelė) [19]. Kiekvieno tiriamojo testų rezultatams fiksuoti buvo sudarytos anketos. Taip pat šiose anketose pažymėtas tiriamojo amžius, lytis, GSI tipas, labiau pažeista apatinė galūnė, arterinis kraujospūdis, širdies susitraukimų dažnis. Šie duomenys paimti iš ligų istorijų ir surašyti į anketą. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant programinį Microsoft Excel 2003 paketą. Koreliacinei analizei atlikti panaudota programinio paketo SPSS 13.0 versija. Skirtumo tarp aritmetinių vidurkių reikšmingumas buvo nustatomas pagal dvipusį nepriklausomų arba priklausomų imčių Stjudento t kriterijų. Ryšio stiprumui nustatyti buvo naudojama koreliacinė analizė. Reikšmingumo lygmeniu pasirinkome p<0,05. TYRIMO REZULTATAI Visi pacientai, dalyvavę tyrime, sirgo galvos smegenų infarktu. Abiejų apatinių galūnių visų tirtų lenkiamųjų ir tiesiamųjų raumenų jėgos vidurkis reabilitacijos pradžioje buvo 22,2 kg, atitinkamai reabilitacijos pabaigoje 31,5 kg (padidėjo 9,3 kg; p<0,05). Vidutinė visų tirtų moterų ir vyrų apatinių galūnių raumenų jėga tarp pažeistos ir sveikos kūno pusės reabilitacijos pradžioje buvo asimetriška. Atlikę antrąjį testavimą nustatėme, kad reabilitacijos programos pabaigoje apatinių galūnių raumenų jėga buvo didesnė nei programos pradžioje (1 pav.) (p<0,05). Abiejų kojų jėgos skirtumas buvo laikomas jėgos deficitu (JD). Pažeistos ir sveikos kūno pusės raumenų JD tarp pirmojo ir antrojo testavimo (2 pav.) reikšmingai skyrėsi (p<0,05). Pažeistos ir sveikos kūno pusės visų tirtų raumenų bendras JD vidurkis reabilitacijos pradžioje buvo 6,43 kg. Pažeistos ir sveikos kūno pusės visų tirtų raumenų bendras JD vidurkis reabilitacijos pabaigoje buvo 5,34 kg. Tirtų raumenų sveikos ir pažeistos kūno pusės apatinių galūnių raumenų JD pokytis reikšmingai skyrėsi (2 pav.), palyginti su pradine reikšme (p=0,001). Vyrų pažeistos kūno pusės blauzdos lenkiamųjų raumenų JD pokytis tarp pirmojo ir antrojo testavimo buvo lygus 10,55 ± 2,74 kg, blauzdos tiesiamųjų raumenų JD pokytis buvo lygus 10,15 ± 2,78 kg. Pažeistos kūno pusės pėdos tiesiamųjų raumenų JD pokytis buvo lygus 12,04 ± 3,14 kg, pėdos lenkiamųjų raumenų JD pokytis buvo lygus 11,62 ± 2,38 kg. Vyrų JD pokyčio vidurkis buvo 11,09 kg. Atitinkamai moterų pažeistos kūno pusės blauzdos lenkiamųjų raumenų JD pokytis tarp pirmojo ir antrojo testavimo buvo lygus 9,89 ± 1,79 kg, blauzdos tiesiamųjų raumenų JD pokytis buvo lygus 6,84 ± 1,36 kg. Pažeistos kūno pusės pėdos tiesiamųjų raumenų JD pokytis buvo lygus 7,25 ± 1,28 kg, pėdos lenkiamųjų raumenų JD pokytis 7,77 ± 1,44 kg. Vyrų JD pokyčio vidurkis buvo 7,94 kg. Vyrų sveikos kūno pusės blauzdos lenkiamųjų raumenų JD pokytis tarp pirmojo ir antrojo testavimo buvo lygus 8,97 ± 3,22 kg, blauzdos tiesiamųjų raumenų JD pokytis 8,20 ± 2,52 kg. Sveikos kūno pusės pėdos tiesiamųjų raumenų JD pokytis buvo lygus 9,89 ± 316 teorija ir praktika T. 14 (Nr. 4)

5 Pirmas testavimas Antras testavimas Pokytis Jėgos deficitas (kg) Pažeistoji pusė Raumenų grupės 1 pav. Raumenų jėgos kitimas reabilitacijos metu. Lenkiamųjų ir tiesiamųjų raumenų jėgos dydis reikšmingai pakito, palyginti su pradine reikšme (p<0,05) Jėgos deficitas (kg) 9,50 9,00 8,50 8,00 7,50 7,00 6,50 6,00 5,50 5,00 4,50 4,00 3,50 3,00 2,50 2,00 1,50 1,00 0,50 0,00-0,50-1,00-1,50-2,00-2,50 Sveikosiosirpažeistosios kūno pusės apatinių galūnių raumenųjd reabilitacijos pradžioje Sveikosios irpažeistosios kūno pusės apatinių galūnių raumenųjd reabilitacijos pabaigoje Sveikosiosirpažeistosios kūno pusės apatinių galūnių raumenųjd pokytis Raumenų grupės 2 pav. Sveikos ir pažeistos kūno pusės apatinių galūnių raumenų JD skirtingais pradinės reabilitacijos tarpsniais. JD pokytis reikšmingas (p<0,05) teorija ir praktika T. 14 (Nr. 4) 317

6 3,04 kg, pėdos lenkiamųjų raumenų JD pokytis 14,35 ± 3,75 kg. Vyrų JD pokyčio vidurkis buvo 10,72 kg. Atitinkamai moterų sveikos kūno pusės blauzdos lenkiamųjų raumenų JD pokytis buvo lygus 7,46 ± 1,53 kg, blauzdos tiesiamųjų raumenų JD pokytis 7,73 ± 2,05 kg. Sveikos kūno pusės pėdos tiesiamųjų raumenų JD pokytis buvo lygus 5,33 ± 1,06 kg, pėdos lenkiamųjų raumenų JD pokytis 6,73 ± 0,85 kg. Moterų JD pokyčio vidurkis buvo 7,37 kg. Nustatyta reikšminga sąveika tarp atsistojimo-atsisėdimo testo rezultatų reabilitacijos pradžioje ir pabaigoje ir abiejų apatinių galūnių tirtų raumenų jėgos vidurkio reabilitacijos pradžioje ir pabaigoje (p<0,05). Atsistojimo-atsisėdimo testą tiriamieji reabilitacijos pradžioje atliko vidutiniškai 1,24 balo. T. y. jie sugebėdavo vieną kartą atsistoti ir atsisėsti be rankų ar minimaliai naudodamiesi rankomis. Vyrai šį testą reabilitacijos pradžioje atliko 1,21 balo, moterys atitinkamai 1,27 balo. Reabilitacijos pabaigoje tiriamieji šį testą atliko vidutiniškai 2,83 balo. T. y. jie gebėdavo atsistoti ir atsisėsti 2 kartus iš eilės minimaliai naudodamiesi arba nesinaudodami rankomis. Vyrai šį testą reabilitacijos pabaigoje atliko 2,85 balo, moterys 2,82 balo. Bendras visų tiriamųjų atsistojimo-atsisėdimo testo atlikimo pokytis reabilitacijos pabaigoje buvo 1,58 balo. Vyrų atsistojimoatsisėdimo testo atlikimo pokytis buvo lygus 1,62, moterų 1,55 balo. Atlikus koreliacinę analizę tarp tiriamųjų amžiaus ir abiejų galūnių visų tirtų raumenų jėgos vidurkio reabilitacijos pabaigoje (r=-0,33; p>0,05) ir tarp tiriamųjų amžiaus ir raumenų JD reikšmingos priklausomybės nepastebėta (r=0,18; p>0,05) (2 lentelė). Taip pat reikšmingos priklausomybės nepastebėjome tarp tiriamųjų amžiaus ir atsistojimo-atsisėdimo testo rezultatų reabilitacijos pradžioje (r=- 0,39; p>0,05) ir pabaigoje (r=-0,32; p>0,05). Nustatėme vidutinio stiprumo ryšį tarp abiejų apatinių galūnių visų tirtų raumenų jėgos vidurkio reabilitacijos pradžioje ir pabaigoje (r=0,66; p<0,001), taip pat tarp visų tirtų raumenų jėgos vidurkio reabilitacijos pabaigoje ir visų tirtų raumenų JD reabilitacijos pabaigoje (r=0,59; p<0,001). Nustatytas vidutinio stiprumo ryšys tarp atsistojimo-atsisėdimo testo rezultatų reabilitacijos pradžioje ir visų tirtų raumenų jėgos vidurkio reabilitacijos pradžioje (r=0,52; p=0,01), tarp atsistojimo-atsisėdimo testo rezultatų reabilitacijos pradžioje ir visų tirtų raumenų jėgos vidurkio reabilitacijos pabaigoje (r=0,51; p=0,01), tarp atsistojimo-atsisėdimo testo rezultatų reabilitacijos pabaigoje ir visų tirtų raumenų jėgos vidurkio reabilitacijos pradžioje (r=0,57; p<0,001). Koreliacija stipriausia tarp atsistojimoatsisėdimo testo rezultatų reabilitacijos pabaigoje ir visų tirtų raumenų jėgos vidurkio reabilitacijos pabaigoje (r=0,71; p<0,001). TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS Pagrindiniai dinamometriniai tyrimų duomenys parodė, jog, esant sumažėjusiai apatinių galūnių jėgai, sergančiųjų GSI reabilitacija buvo efektyvi. Raumenų jėga buvo didesnė reabilitacijos pabaigoje, palyginti su pradinėmis reikšmėmis, todėl reabilitacijos pabaigoje atsistojimo-atsisėdimo testo rezultatai taip pat geresni nei pradžioje, t. y. šis veiksmas reikalauja kuo didesnės abiejų apatinių galūnių jėgos. Pagal atsistojimo-atsisėdimo testo duomenis reabilitacijos pradžioje galime prognozuoti apie raumenų jėgos dydį reabilitacijos pabaigoje, ir atvirkščiai. Taip pat, mūsų tyrimų duomenimis, pastebėtas mažesnis raumenų JD reabilitacijos pabaigoje, palyginti su pradinėmis reikšmėmis, t. y. apatinės galūnės pagal raumenų jėgą tapo simetriškesnės. Apatinių galūnių raumenų jėgos disbalansas dėl reabilitacijos programos efektyvumo sumažėjo, tačiau šio sumažėjimo 2 lentelė. Apatinių galūnių jėgos ir jos kaitos koreliacija su tiriamųjų amžiumi, atsistojimo-atsisėdimo testo rezultatais ir reabilitacijos trukme. Atsistojimo-atsisėdimo testo rezultatai reabilitacijos pradžioje Atsistojimo-atsisėdimo testo rezultatai reabilitacijos pabaigoje Tiriamųjų amžius Trukmė tarp testavimų Visų tirtų raumenų jėgos dydis reabilitacijos pradžioje Visų tirtų raumenų JD reabilitacijos pabaigoje Atsistojimo-atsisėdimo testo rezultatai reabilitacijos 0,64 pabaigoje Tiriamųjų amžius -0,39-0,32 Trukmė tarp testavimų -0,30 Visų tirtų raumenų jėgos dydis reabilitacijos 0,52* 0,57* -0,24-0,22 pradžioje Visų tirtų raumenų JD reabilitacijos pabaigoje 0,10 0,32-0,18 0,18 Visų tirtų raumenų jėgos dydis reabilitacijos 0,51* 0,71* -0,33-0,04 0,66 0,59 pabaigoje * koreliacija reikšminga (p<0,01) 318 teorija ir praktika T. 14 (Nr. 4)

7 sąsajos su pradiniu disbalanso dydžiu neaptikome. Taigi iš pradinių raumenų jėgos dydžio duomenų galutinių reabilitacijos rezultatų prognozuoti negalime. Mūsų tyrimo duomenys neprieštaravo anksčiau atliktiems tyrimų rezultatams apie teigiamą reabilitacijos efektyvumą pacientams, sergantiems GSI, ir apie reabilitacijos metodikų teigiamai veikiamas motorines funkcijas [20, 21, 8, 22]. Tačiau tai skatina ieškoti dar efektyvesnių reabilitacijos metodų ir aiškių prognostinių modelių, kadangi dažnai reabilitacijos efektyvumas stebimas ir registruojamas tiems pacientams, kurie neturi didelių komplikacijų ar ligų, turinčių įtakos reabilitacijos efektyvumui. Mūsų tyrime dalyvavę pacientai taip pat neturėjo didelių komplikacijų ar ligų, galinčių turėti įtakos reabilitacijos kokybei ir neigiamiems tyrimų rezultatams. Reabilitacija kryptingas mokomasis gydymas, padedantis spręsti su neįgalumu susijusias problemas, todėl nėra tikslinga atkurti vien pakenktos galūnės jėgos ar naudoti sveiką galūnę, kad būtų kompensuoti pažeistosios trūkumai [23]. Dėl šios priežasties reabilitacijos metu atkuriama bendra paciento būklė, stiprinamas organizmas. Tyrėjai konstatavo, kad, patyrus GSI, pažeistos galūnės motorinis sutrikimas yra tipiškai matomas kaip vienos kūno pusės kontrolės trūkumas. Vis dėlto dauguma nervinių ryšių, kontroliuojančių normalią kojos funkciją, yra generuojami abipusiškai, kad būtų sukurtas koordinuotas, specifinis motorinis aktyvumas abiejose kojose. Tad pažeidus nervinių procesų kontrolę, pažeistos galūnės motorinės struktūros atkūrimą gali kur kas labiau veikti sensomotorinė sveikos galūnės būklė, atliekant sinchroniškus fizinius abiejų galūnių pratimus [24]. Esant tokiai tyrėjų išvadai galime teigti, kad nors pažeistos galūnės raumenų jėga yra labiau sumažėjusi nei sveikosios, reikėtų atkurti abiejų galūnių raumenų jėgą vienu metu visą reabilitacijos laikotarpį, o tai ir buvo daroma mūsų tiriamiesiems visos reabilitacijos metu. Kadangi pažeistos galūnės raumenų jėga reabilitacijos metu buvo atkurta labiau nei sveikosios, galime teigti, kad toks pagerėjimas įvyko ne dėl reabilitacijos metu taikomų specialių papildomų priemonių pažeistos galūnės jėgai grąžinti, bet dėl bendro organizmo prisitaikymo prie esamų sąlygų. Sergantiesiems GSI būdinga hemiparezė yra ganėtinai problematiška. Kaip ir 80 procentų GSI sergančių pacientų [25], hemiparezė buvo nustatyta ir mūsų tiriamiesiems. Tokia būklė lemia apatinių ir viršutinių galūnių raumenų jėgos asimetriškumą tarp sagitalinės plokštumos abiejų pusių. Kuo gilesnė hemiparezė, tuo didesnis asimetriškumas [26]. Kuo simetriškesnis apatinių galūnių jėgos dydis, tuo jis daugiau lemia galimybę panaudoti apatinių galūnių jėgą kasdieniuose veiksmuose, t. y. stojantis, sėdantis, persėdant, tupiant ir pan., o tai gerina vaikščiojimo prognozę, didina paciento pasitikėjimą. Raumenų jėgos dydis, kurį registravome mūsų tyrime, yra itin tinkamas rodiklis matavimams ir atliekant gydymo kursą. Raumenų jėgos dydžio žinojimas gydymo įstaigose gali padėti gydytojams, pacientams, jų šeimoms pagreitinti gydymo rezultatus reabilitacijos metu ir po jos [27]. Ankstesnių tyrimų rezultatai parodė, jog apatinių galūnių jėgos dydžio asimetriškumas turi neigiamos įtakos vaikščiojimui, taip pat traumoms kasdienėje veikloje, t. y. griuvimų galimybei. Tai ypač pastebima sulaukus vyresnio amžiaus. Mūsų tyrimų duomenimis, pastebėtas nežymus apatinių galūnių jėgos dydžio asimetriškumo sumažėjimas reabilitacijos pabaigoje. Tačiau reikėtų atsižvelgti į tiesioginius veiksnius, mažinančius apatinių galūnių raumenų jėgos dydžio asimetriją, ir juos taikyti GSI reabilitacijoje, siekiant žymesnių asimetrijos mažinimo rezultatų. Reabilitacijos programų vykdymą dažnai lydi įvairios komplikacijos: spazmiškumas, kontraktūros, skausmas, nuotaikos pablogėjimas, nerimas, emocingumas ir kt. [23]. Kita vertus, šių komplikacijų mažinimas taip pat įeina į reabilitacijos programos vykdymą, o kartais tampa pagrindiniais reabilitacijos tikslais. Kadangi raumenų jėgą galima patikimai matuoti rankiniu dinamometru [15], mūsų tyrimų rezultatai neprieštaravo ankstesnių studijų duomenims, kai testavimams buvo naudojamas rankinis dinamometras. Autorių tyrimų duomenimis, rankiniu dinamometru pravartu ir patogu testuoti apatinių ir viršutinių galūnių raumenų jėgą, kadangi testavimo metu gaunami patikimi rezultatai, kurie koreliuoja su lyginimui naudojamais testais ir manualinėmis raumenų testavimo skalėmis [28, 29, 30]. Tai ypač svarbu tiriant silpnesnius ir vyresnius nei vidutinio amžiaus žmones, kai rankinis dinamometras yra patikimas ir patogus įrankis jėgos dydžiui matuoti [15]. Pasaulyje atliekami lyginamieji tyrimai pacientams, sergantiems GSI. Daugelio tyrėjų duomenimis, dinamometriniai matavimai, kurie skirti motorinei būklei vertinti, yra tarpusavyje susiję su standartinių raumenų jėgos dydžiui ištirti skirtais testų rezultatais, todėl gali būti naudojami sergančiųjų GSI tyrimui [14]. Mūsų tyrimo metu buvo testuota pėdos lenkiamųjų, tiesiamųjų ir blauzdos lenkiamųjų, tiesiamųjų raumenų jėga. Šių raumenų jėgos dydį testuoti pasirinkome todėl, kad tiriant gebėjimą taisyklingai atsistoti ir atsisėsti dažnai testuojami blauzdos, ir pėdos, raumenys [26, 31]. Be to, dominuoja pėdos tiesiamųjų raumenų jėgos tyrimai, kadangi, mokslininkų teigimu, nuo jų jėgos dydžio priklauso gebėjimas eiti, žengti taisyklingą, tvirtą žingsnį. Sergant GSI, taisyklingo ir saugaus ėjimo funkcija dažnai prarandama [32]. Šiuo metu Lietuvoje nėra tyrimų, kuriuose GSI sergančiųjų raumenų jėga būtų ištirta rankiniu dinamometru. Taip pat trūksta palyginamųjų tyrimų, kuriuose dominuotų testavimai rankiniu dinamometru ir įprastinės raumenų jėgos tyrimams naudojamos skalės, todėl mūsų rezultatus sunku vertinti Lietuvos mastu. teorija ir praktika T. 14 (Nr. 4) 319

8 Atlikę koreliacinę analizę tarp tiriamųjų amžiaus ir visų tirtų raumenų jėgos reabilitacijos pabaigoje bei tarp tiriamųjų amžiaus ir visų tirtų raumenų jėgos deficito reikšmingos priklausomybės nepastebėjome. Galime vadovautis kitų studijų duomenimis, nors diskusijos apie funkcijų atkūrimo priklausomybę nuo amžiaus yra gana prieštaringos. Vienų autorių duomenimis, raumenų jėga priklauso nuo amžiaus, ir tai turi įtakos taisyklingai ėjimo galimybei, taip pat didėjant amžiui, mažėja gebėjimas lavinti raumenų jėgą ir turi neigiamos įtakos traumų atsiradimams, griuvimams, o tai ypač pastebima sulaukus vyresnio amžiaus. Be šių duomenų, amžius yra lėtesnio pažintinių funkcijų ir socialinės integracijos atgavimo prognozės rodiklis [27, 4]. Kitų tyrimų duomenimis, amžius nėra rodiklis lėtesniam funkcijų atkūrimo greičiui, nes funkcijų atkūrimas daugiau priklauso nuo asmens gyvensenos iki susergant GSI ir žmogaus aktyvumo kasdienėje veikloje [33]. Mes nenustatėme stipraus ryšio tarp visų tirtų raumenų jėgos dydžio reabilitacijos pradžioje ir pabaigoje, taip pat tarp visų tirtų raumenų jėgos dydžio reabilitacijos pabaigoje ir visų tirtų raumenų JD reabilitacijos pabaigoje. Galime teigti, kad raumenų jėga buvo atkurta, palyginti su pradine reikšme, nepriklausomai nuo amžiaus ar reabilitacijos trukmės. Taip pat mūsų tyrimų duomenimis, koreliacija yra stipriausia tarp atsistojimo-atsisėdimo testo rezultatų reabilitacijos pabaigoje ir visų tirtų raumenų jėgos reabilitacijos pabaigoje. Tad akivaizdu, kad kuo labiau buvo atkurta apatinių galūnių raumenų jėga, tuo geresni atsistojimo-atsisėdimo testo rezultatai. Tiriamieji, turėdami didesnę apatinių galūnių jėgą, galėdavo įtraukti reikiamus raumenis reikiamu momentu, t. y. tokiam svarbiam veiksmui kaip saugus atsistojimas pradedant vaikščioti ir saugus sėdimasis, persėdimas nuo lovos ant kėdės ir atgal, persikėlimas į neįgaliųjų vežimėlį, vonią ir atgal. Galime teigti, kad pacientas, sergantis GSI, turėdamas didesnę apatinių galūnių jėgą, palyginti su pradinėmis reikšmėmis, galės būti savarankiškesnis namų aplinkoje, kels mažiau rūpesčių aplinkiniams. Taip pat taisyklingas atsistojimas ir atsisėdimas mažina traumų tikimybę [26]. Yra žinoma, kad sveikų suaugusių asmenų apatinių galūnių raumenų jėga, kaip ir viršutinių, skiriasi, palyginti tarp sagitalinės plokštumos abiejų pusių [13]. Vyresnių nei 65 metų žmonių simetriškumo lygis tarp abiejų apatinių ir abiejų viršutinių galūnių skiriasi daugiau nei jaunesnių negu 65 metų žmonių [27]. Pacientų, atvykusių į reabilitaciją, pradinės funkcinės būklės, ypač raumenų jėgos, kuri buvo prieš tiriamajam susergant GSI, mes nežinojome. Tačiau pagal ankstesnių tyrimų duomenis galime teigti, kad ji galėjo būti asimetriška. Mūsų tyrime gautų rezultatų ir anksčiau atliktų tyrimų duomenimis, galime teigti, kad raumenų jėgos atkūrimo po GSI sėkmė gali būti patikimai vertinama portatyviniu rankiniu dinamometru. Mūsų tyrimo metu gauti dinamometrinių duomenų rezultatai parodė jėgos atkūrimo dydį ir simetriškumą tokiems pacientams, kurie neturi GSI būdingų komplikacijų (spastikos, skausmo, jutimų sutrikimų) arba jos nėra stipriai išreikštos. Tačiau kaip jėga atkuriama šių komplikacijų turintiems asmenims, ištirti sunkiau, nes tai gali turėti įtakos visam reabilitacijos procesui ir jo efektyvumui. IŠVADOS Pagal objektyvius dinamometrinius duomenis, apatinių galūnių raumenų jėga dėl reabilitacijos programos padidėjo visiems tiriamiesiems. Apatinių galūnių raumenų jėgos disbalansas dėl reabilitacijos programos efektyvumo sumažėjo, tačiau šio sumažėjimo sąsajos su pradiniu disbalanso dydžiu neaptikome. Vidutinė abiejų kojų raumenų jėga buvo tiesiogiai susijusi su gebėjimu atsistoti iš sėdimos padėties tiek reabilitacijos pradžioje, tiek pabaigoje. Pagal gautus raumenų jėgos dydžio rezultatus reabilitacijos pradžioje galime prognozuoti, kaip pacientas atliks atsistojimo-atsisėdimo testą reabilitacijos pabaigoje, ir atvirkščiai. Raumenų jėgos deficitas dėl reabilitacijos programos reikšmingai sumažėjo, tad apatinės galūnės pagal raumenų jėgą tapo simetriškesnės. LITERATŪRA 1. Meairs S, Wahlgren N, Dirnagl U. Stroke Research Priorities for the Next Decade A Representative View of the European Scientific Community. Cerebrovasc Diseases. 2006; 22: Ottenbacher KJ, Smith PM, Illig SB ir kt. Trends in length of stay, living setting, functional outcome, and mortality following medical rehabilitation. JAMA. 2004; 292: Fernandes MR, Carvalho L, Prado GF. A functional electric orthesis on the paretic leg improves quality of life of stroke patients. Arq. Neuro-Psiquiatr. 2006; 64(1). São Paulo Mar. 4. Denti L, Agosti M, Franceschini M. Outcome predictors of rehabilitation for first stroke in the elderly. Eura Medicophys. 2007; Meijer R, Van Limbeek J, Peusens G. ir kt. The Stroke Unit Discharge Guideline, a prognostic framework for the discharge outcome from the hospital stroke unit. A prospective cohort study. Clin Rehabil. 2005; 19(7): Milinavičienė E, Rastenytė D, Kriščiūnas A. Veiksniai, turintys įtakos galvos smegenų insulto baigtims. Medicina. 2007; 43(4): Kaunas. 7. Walker MF, Gladman JR, Lincoln NB, Siemonsma P, Whiteley T. Occupational therapy for stroke patients not admitted to hospital: a randomised controlled trial. Lancet. 1999; 354: Kollen B, Kwakkel G, Lindeman E. Functional recovery after stroke: a review of current developments in stroke rehabilitation research. Reviews of Recent Clinical Trials. 2006; 1(1): Petruševičienė D, Savickas R, Kriščiūnas A. Ligonių, persirgusių galvos smegenų insultu, sensomotorinių reakcijų vertinimas ankstyvosios reabilitacijos laikotarpiu. Medicina. 2007; 43(12). Kaunas. 10. Kollen B, Port I, Lindeman E, Twisk J, Gert KG. Predicting Improvement in Gait After Stroke. American Heart Association, Inc. Stroke. 2005; 36: Granat MH, Maxwell DJ, Ferguson ACB, Lees KR, Barbenel JC. Peroneal stimulator: evaluation for the correction of spas- 320 teorija ir praktika T. 14 (Nr. 4)

9 tic drop foot in hemiplegia. Arch Phys Med Rehabil. 1996; 77: Salter K, Jutai JW, Teasell R. ir kt. Issues for selection of outcome measures in stroke rehabilitation: ICF activity. Disability & Rehabilitation. 2005; 27(6): Perry MC, Carville SF, Smith CH, Rutherford OM, Newham DJ. Strength, power output and symmetry of leg muscles: effect of age and history of falling. Eur J Appl Physiol. 2007; 100: Cramer SC, Nelles G, Schaechter JD, Kaplan JD, Finklestein SP. Computerized Measurement of Motor Performance After Stroke. Stroke. 1997; 28: Bandinelli S, Benvenuti E, Del Lungo I. ir kt. Measuring muscular strength of the lower limbs by hand-held dynamometer: a standard protocol. Aging. 1999; 11(5): Milano. 16. Folstein M, Folstein SE, McHugh PR. Mini-Mental State a Practical Method for Grading the Cognitive State of Patients for the Clinician. Journal of Psychiatric Research. 1975; 12(3): Mahoney FI, Barthel D. Functional evaluation: the Barthel Index. Maryland State Med Journal. 1965; 14: Reese NB. Muscle and Sensory Testing [DVD-ROM]. United Kingdom: Elsevier Inc.; English Longitudinal Study of Ageing. London: The Institute for Fiscal Studies. - [cited ]. Available from: Indredavik B, Bakke F, Slørdahl SA, Rokseth R, Håheim LL. Treatment in a Combined Acute and Rehabilitation Stroke Unit. Stroke. 1999; 30: Yavuzer G, Kucukdeveci A, Arasil T, Elhan A. Rehabilitation of stroke patients: Clinical profile and functional outcome. Am J Phys Med and Rehabil. 2001; 80: Bernhardt J, Dewey H, Collier J, ir kt. About AVERT (A Very Rehabilitation Trial). International Journal of Stroke. 2006; 1: Hankey GJ. Insultas. Vilnius: UAB Vaistų žinios ; 2007; Kautz SA, Patten C. Interlimb Influences on Paretic Leg Function in Poststroke Hemiparesis. Journal of Neurophysiology. 2005; 93(5): Jorgensen HS, Nakayama H, Raaschou HO, Olsen TS. Neurologic and functional recovery: the Copenhagen Stroke Study. Phys Med Rehabil Clin North Am. 1999; 10: Roy G, Nadeau S, Gravel D. ir kt. The effect of foot postion and chair height on the asymmetry of vertical forces during sitto-stand and stand-to-sit tasks in individuals with hemiparesis. Clin biomech. 2006; 21(6): Andrews AW, Bohannon RW. Discharge function and length of stay for patients with stroke are predicted by lower extremity muscle force on admission to rehabilitation. Neurorehabil Neural Repair. 2001; 15(2): Daubney ME, Culham EG. Lower extremity muscle force and balance performance in adults aged 65 years and older. Phys ther. 1999; 79(12): Olney SJ, Nymark J, Brouwer B. ir kt. A randomized controlled trial of supervised versus unsupervised exercise programs for ambulatory stroke survivors. Stroke. 2006; 37: Harris JE, Eng JJ. Paretic upper-limb strength best explains arm activity in people with stroke. Phys ther. 2007; 87(1): Bohannon RW. Knee extension strength and body weight determine sit-to-stand independence after stroke. Physiother Theory Pract. 2007; 23(5): Andrews AW, Bohannon RW. Distribution of muscle strenght impairments following stroke. Clin Rehabil. 2000; 14(1): Luk JK, Cheung TF, Ho SL, Li L. Does age predict outcome in stroke rehabilitation? Cerebrovascular Diseases. 2006; 21: Straipsnis gautas 2008 m. gegužės 21 d., aprobuotas 2008 m. gruodžio 17 d. Submitted May 21, 2008, accepted December 17, teorija ir praktika T. 14 (Nr. 4) 321